uo metu Mosbrugeris, priešingai, turi savybes. Pacituotas sakinys atspindi tai, kad pasyvios stebėtojo pozicijos atsisakęs žmogus gali patekti į nežabotų instinktų stichiją, kur nėra jokių moralinių orientyrų. Ne tik gali patekti – iš tiesų tai ir vyksta.
R. Musilis savo akimis matė Pirmąjį pasaulinį karą, krauju aplaistytą imperijų žlugimą, nacizmo kilimą ir įsitvirtinimą, tad turbūt jis turėjo teisę žmogiškumui nustatyti tokią diagnozę. Beje, ši diagnozė galbūt nėra galutinė, juo labiau kad 1 800 puslapių pasiekęs romanas liko nebaigtas. O atsakymo į šį klausimą nebūtina ieškoti romano puslapiuose – nuomonę apie tai, pasitelkdamas savo patirtį, gali turėti kiekvienas žmogus.
Vienas įžvalgiausių gyvenimo stebėtojų galbūt net visoje literatūros istorijoje ir skrupulingas mąstytojas R. Musilis visada atkakliai ieškojo tiesos, svėrė savo žodžius ir žinojo, ką jis teigia. Ir vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo ne vieną dešimtmetį atrodė, kad žmonija pasimokė iš savo klaidų ir atvertė visiškai naujos epochos puslapį. Atrodė, kad proto, pažangos, Apšvietos vertybės pripažįstamos, dėl jų sutariama beveik visuotinai, o jų besilaikančios bendrijos ir visuomenės gali bendradarbiauti praturtindamos viena kitą, gyventi taikiai ir pasiekti gerovę.
Kaip ir seniausiais laikais, žmonija išlieka pažeidžiama karo, maro, ugnies ir bado, nors šie žodžiai skirtingais laikais gali turėti kiek skirtingą turinį. Pasirodęs perspektyvos kelias iš tikrųjų niekur nenuvedė. Į Europą grįžo baisus karas, prikėlęs visus 20 a. karų siaubus ir parodęs, kad liguistoms valdžią įgijusių fanatikų užmačioms trypti žmogiškumą ir vykdyti baisiausius nusikaltimus nėra jokių ribų. Dar baisiau, kad šįkart ant vykdomų nusikaltimų užmetama „normalumo“, įprasto gyvenimo skraistė, o dalis netgi Vakarų pasaulio lyderių didžiuojasi „gerais santykiais“ su cinišku žudiku ir diktatoriumi.
Po Antrojo pasaulinio karo ne vieną dešimtmetį atrodė, kad žmonija pasimokė iš savo klaidų ir atvertė visiškai naujos epochos puslapį.
Bandymai suburti pasaulio tautas ir valstybes bendrų globalių problemų sprendimui virto karikatūra ir prarado beveik bet kokią prasmę. Žygis suvaldyti globalų atšilimą, tiesą sakant, iškart labiau panašėjo į saviapgaulę, į primityvias gūžynes ir galų gale virto niekuo.
Nors bendras gerovės lygis kyla, grėsmingi kontrastai ir šalių viduje, ir globaliu mastu tik didėja. Saugių vietų, įvertinus dar ir terorizmo grėsmę, pasaulyje nebeliko. Dėl intensyvėjančių ryšių „sumažėjęs“ pasaulis tapo labai pažeidžiamas – tai įrodė neaiškios kilmės paslaptinga COVID-19 pandemija.
Niekas nežino, kur nuves dirbtinio intelekto raida ir genų inžinerija, nors karti žmonijos patirtis liudija, kad svarbiausieji atradimai nuolat visų pirma būdavo panaudojami blogiems tikslams. Jei kalbėsime apie pasaulio sunaikinimu grasinančią branduolinę ginkluotę, ilgą laiką didžiausias valstybių rūpestis buvo, kad šie mirtini ginklai nepakliūtų į neatsakingų individų ar bepročių rankas. Tačiau visai nedaug perdėdami galime konstatuoti, kad būtent tokie individai šiuo metu disponuoja branduoliniais ginklais.
Galingiausią pasaulio valstybę iš esmės valdo vienas žmogus, nėra jokio valdžių pasidalijimo, neveikia jokia demokratinė stabdžių ir atsvarų sistema. Dar visai neseniai to nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Jau tai būtų labai blogai, o ką jau kalbėti apie tai, kad oficialia vyriausybės politika tampa protekcionizmas, korupcija, o užsienio politikoje, atmetus tarptautinę teisę, įtvirtinama stipriojo teisė ir valia.
Dar baisiau, kad šįkart ant vykdomų nusikaltimų užmetama „normalumo“, įprasto gyvenimo skraistė, o dalis netgi Vakarų pasaulio lyderių didžiuojasi „gerais santykiais“ su cinišku žudiku ir diktatoriumi.
Oficialiai paskelbiama, kad viena valstybė pasisavina, tiksliau – pagrobia, kitos valstybės tam tikrą kiekį naftos, ir tai sakoma netgi didžiuojantis, beveik taip pat, kaip kai kas apie užgrobtas žemes ir turtus kalbėdavo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Atrodo, kad pasaulis virto vieno žmogaus spektakliu, negana to, tas žmogus vadovaujasi ne racionaliais argumentais ir sutartomis taisyklėmis, o įgeidžiais, emocijomis, yra nenuspėjamas ir tarsi vaikas – tiesa, apsėstas megalomaniško polėkio – reikalauja dar daugiau turtų, dar daugiau tuščių pagyrų ir naujų žaislų.
Svetimų sąjungininko teritorijų užgrobimas jau nebėra kai kas neįsivaizduojamo, tai diskutuojama tema. Baudžiamųjų muitų JAV prezidentas pagal šalies įstatymus neturi teisės įvesti, tačiau jis tuo grasina ir įveda muitus. Tiesa, savo nuožiūra voliuntaristiškai darydamas daugybę išimčių – JAV teisinei sistemai demonstruojant visišką bejėgiškumą. Galų gale prieš protestuotojus Minesotos valstijoje grasinama panaudoti kariuomenę, tai jau nieko nebestebina.
Tačiau svarbiausia, kad vyksta priešingas procesas, nei galėjome tikėtis, pasaulyje daugėja žiaurių diktatoriškų režimų. Moralinė jėga, galėjusi pasipriešinti smurtui ir chaosui, beveik ištirpo ir pati save patraukė iš žaidimo. Nejaugi reikės gėdytis, kad tikėjai vertybėmis, kad manei, jog smurtas, purvas, melas nėra amžina žmonijos lemtis? Vertybinės taisyklės nustojo galioti ir prognozuoti ateitį tapo neįmanoma.
Pagaunu save galvojant, kad distopinių Holivudo filmų scenarijai, kuriuos iki šiol buvo galima laikyti viso labo žiūrovų nervų kirbinimu siekiant pasipelnyti, galbūt turėjo savyje didesnį tiesos grūdą, nei buvo galima įtarti netgi būnant pesimistu. Tenka prisiminti Murphy’io dėsnį – jei kas nors bloga gali nutikti, jei tai įmanoma, tai šitai būtinai įvyks.
Moralinė jėga, galėjusi pasipriešinti smurtui ir chaosui, beveik ištirpo ir pati save patraukė iš žaidimo.
Susidaro įspūdis, kad šalys, tautos, žmonės dėl nieko negali sutarti, konfliktai didėja, o savivalė ir žiaurumas jau beveik nieko nestebina. Žmonija atrodo tarsi audrų blaškomas laivas. Iškyla svarbus klausimas – ar protas, progresas, taika, gerovė turi šansą? Ar tai, kad šituo buvo tikima ir sudėtos titaniškos pastangos to siekiant, tebuvo iliuzija, klystkelis? Šiuolaikiniam žmogui sunku gyventi nematant perspektyvos, juo labiau kad tikint pažangos perspektyva gyventa ne vieną šimtmetį.
Senovės graikai turėjo mitą apie praeities aukso amžių, kai žmonės gyveno be rūpesčių, ligų, sunkaus darbo ir karų. Šis mitas apie tai, kad praeityje gyvenimas buvo geresnis, yra persmelkęs Vakarų kultūrą. Vis dėlto nuo 17 a. atsirado ir kitas istorijos supratimas, kuris jau 20 a. pavadintas vigų istorijos samprata. Vigai – viena iš dviejų pagrindinių istorinių Anglijos politinių partijų, atstovavusi vidurinei klasei ir parlamentarizmo idėjai. Jų oponentai toriai pasisakė už karaliaus valdžią ir tradicijų įtvirtinimą, tuo metu vigai istorijoje matė nuolatinę, neišvengiamą ir kryptingą pažangą skleidžiantis vis didesnei laisvei ir demokratijai. Taigi istorija matyta kaip nuosekli raida iš „tamsos“ (Viduramžių, tironijos, prietarų) į „šviesą“ (konstitucinę monarchiją, mokslinį pažinimą, liberalizmą). Suprantama, kad didėjančios individo laisvės ir racionalaus pasaulio sutvarkymo idėja tikėjo daugelis 18 a. Apšvietos mąstytojų ir politikų. Garsus 19 a. filosofas Hegelis istoriją laikė racionaliu, dėsningu procesu, kuriame palaipsniui atsiskleidžia laisvė.
Būdamas idealistu jis laikė, kad istorijoje skleidžiasi Pasaulinė dvasia (Weltgeist). Materialistas Marxas taip pat neabejojo istoriją rutuliojantis link neišvengiamo tikslo – komunistinės santvarkos, tačiau tai pagrindė, jo nuomone, objektyviais gamybinių jėgų raidos dėsningumais. Vakaruose visuomenės raida beveik išimtinai pradėta vertinti per pažangos prizmę. Optimizmo neatšaldė net neregėtai žiaurūs 20 a. karai, rodos, prikišamai parodę, kad žmogaus prigimtis nepasikeitė.
20 a. viduryje socialinių mokslų demokratizacijos tyrimuose įtakinga tapo modernizacijos teorija, kuri laikė, kad demokratijos plėtra pasaulyje – neišvengiama. Jei pateiktume Kinijos pavyzdį, šios teorijos šalininkai atkreipdavo dėmesį į tai, kad Kinijoje vystosi ekonomika, auga pragyvenimo lygis. Ši raida lemia, kad Kinijoje pradeda formuotis vidurinė klasė, išsilavinęs ir pasiturintis gyventojų sluoksnis, negalintis tenkintis apribotomis teisėmis ir suvaržytomis laisvėmis. Ilgainiui vidurinės klasės interesai vienu ar kitu būdu turės būti atspindėti šalies valdyme, o tai kartu su materialinės gerovės augimu lems neišvengiamą šalies demokratėjimą. Iš savo patirties galiu paliudyti, kad toks raidos įsivaizdavimas dar prieš gerą dešimtmetį vyravo tarp Vakarų šalių akademikų ir politikų. Žinoma, šiuo metu tenka konstatuoti, kad toks mąstymas patyrė fiasko.
Ilgainiui vidurinės klasės interesai vienu ar kitu būdu turės būti atspindėti šalies valdyme, o tai kartu su materialinės gerovės augimu lems neišvengiamą šalies demokratėjimą.
Žvelgiant į tai, kas vyksta, nebegalime kliautis pažangos, žmogiškumo, proto raida. Ar galima sakyti, kad sudužus rožiniams akiniams žmonija pasirodė tikruoju savo veidu, kokį turėjo visą laiką? Galima konstatuoti ne patogų, o, geriau pagalvojus, baisų dalyką: argi nėra teisūs įvairūs diktatoriai, įsitikinę, kad istorijoje garbingiausia vieta skirta skrupulų nežinantiems uzurpatoriams, kraują praliejantiems užkariautojams, tvirta ranka valdžiusiems engėjams?
Tuo galima įsitikinti atsivertus daugumą istorijos vadovėlių. Gajus Julijus Cezaris užpuolė galus, juos nugalėjo ir jų teritoriją prijungė prie Romos imperijos. Prabėgus keliems tūkstančiams metų Cezaris yra kuo garbingiausia istorijos asmenybė, o apie galus ir daugybę kitų užkariautų tautų nėra ir ką pasakyti. Tai vienas pavyzdžių, kuriuos būtų galima tęsti be galo. Būtent taip istoriją suprato Hitlerio protelis, šalia yra ir Putinas, o gal ir Trumpas.
Kad ir koks pasibaisėtinas būtų valstybės vadovų elgesys, galbūt reikia pripažinti, kad kažkas tokio yra žmogaus prigimtyje, nes ne karus pradedantys lyderiai rašė tuos istorijos vadovėlius ir, jei to nebūtų žmogaus prigimtyje, jie nebūtų sulaukę didelio pritarimo ir palaikymo.
„Jei žmonija galėtų sapnuoti kolektyviai, tai būtų Mosbrugerio sapnas“. Šį sakinį reikėtų vertinti ne kaip nuosprendį, o kaip įspėjimą. Iššūkių daugiau, nei buvo galima tikėtis, tačiau žmonėms nebuvo lengva jokiais laikais.
Įdomus klausimas – kiek visuomeninė sistema gali būti stabili, jei ji pagrįsta valstybiniu melu? Ar melo kojos iš tiesų trumpos? Vienas pagrindinių būdų apginti savo tapatybę – laikytis vertybių ir principų. Bet kokiu atveju istorija žino daugybę pavyzdžių, kai nugalėjo tiesa ir teisingumas.
Tačiau atėjo diena, kai pasirodė, kad tai tebuvo iliuzija.
R. Musilis savo akimis matė Pirmąjį pasaulinį karą, krauju aplaistytą imperijų žlugimą, nacizmo kilimą ir įsitvirtinimą, tad turbūt jis turėjo teisę žmogiškumui nustatyti tokią diagnozę. Beje, ši diagnozė galbūt nėra galutinė, juo labiau kad 1 800 puslapių pasiekęs romanas liko nebaigtas. O atsakymo į šį klausimą nebūtina ieškoti romano puslapiuose – nuomonę apie tai, pasitelkdamas savo patirtį, gali turėti kiekvienas žmogus.
Vienas įžvalgiausių gyvenimo stebėtojų galbūt net visoje literatūros istorijoje ir skrupulingas mąstytojas R. Musilis visada atkakliai ieškojo tiesos, svėrė savo žodžius ir žinojo, ką jis teigia. Ir vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo ne vieną dešimtmetį atrodė, kad žmonija pasimokė iš savo klaidų ir atvertė visiškai naujos epochos puslapį. Atrodė, kad proto, pažangos, Apšvietos vertybės pripažįstamos, dėl jų sutariama beveik visuotinai, o jų besilaikančios bendrijos ir visuomenės gali bendradarbiauti praturtindamos viena kitą, gyventi taikiai ir pasiekti gerovę.
Kaip ir seniausiais laikais, žmonija išlieka pažeidžiama karo, maro, ugnies ir bado, nors šie žodžiai skirtingais laikais gali turėti kiek skirtingą turinį. Pasirodęs perspektyvos kelias iš tikrųjų niekur nenuvedė. Į Europą grįžo baisus karas, prikėlęs visus 20 a. karų siaubus ir parodęs, kad liguistoms valdžią įgijusių fanatikų užmačioms trypti žmogiškumą ir vykdyti baisiausius nusikaltimus nėra jokių ribų. Dar baisiau, kad šįkart ant vykdomų nusikaltimų užmetama „normalumo“, įprasto gyvenimo skraistė, o dalis netgi Vakarų pasaulio lyderių didžiuojasi „gerais santykiais“ su cinišku žudiku ir diktatoriumi.
Po Antrojo pasaulinio karo ne vieną dešimtmetį atrodė, kad žmonija pasimokė iš savo klaidų ir atvertė visiškai naujos epochos puslapį.
Bandymai suburti pasaulio tautas ir valstybes bendrų globalių problemų sprendimui virto karikatūra ir prarado beveik bet kokią prasmę. Žygis suvaldyti globalų atšilimą, tiesą sakant, iškart labiau panašėjo į saviapgaulę, į primityvias gūžynes ir galų gale virto niekuo.
Nors bendras gerovės lygis kyla, grėsmingi kontrastai ir šalių viduje, ir globaliu mastu tik didėja. Saugių vietų, įvertinus dar ir terorizmo grėsmę, pasaulyje nebeliko. Dėl intensyvėjančių ryšių „sumažėjęs“ pasaulis tapo labai pažeidžiamas – tai įrodė neaiškios kilmės paslaptinga COVID-19 pandemija.
Niekas nežino, kur nuves dirbtinio intelekto raida ir genų inžinerija, nors karti žmonijos patirtis liudija, kad svarbiausieji atradimai nuolat visų pirma būdavo panaudojami blogiems tikslams. Jei kalbėsime apie pasaulio sunaikinimu grasinančią branduolinę ginkluotę, ilgą laiką didžiausias valstybių rūpestis buvo, kad šie mirtini ginklai nepakliūtų į neatsakingų individų ar bepročių rankas. Tačiau visai nedaug perdėdami galime konstatuoti, kad būtent tokie individai šiuo metu disponuoja branduoliniais ginklais.
Galingiausią pasaulio valstybę iš esmės valdo vienas žmogus, nėra jokio valdžių pasidalijimo, neveikia jokia demokratinė stabdžių ir atsvarų sistema. Dar visai neseniai to nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Jau tai būtų labai blogai, o ką jau kalbėti apie tai, kad oficialia vyriausybės politika tampa protekcionizmas, korupcija, o užsienio politikoje, atmetus tarptautinę teisę, įtvirtinama stipriojo teisė ir valia.
Dar baisiau, kad šįkart ant vykdomų nusikaltimų užmetama „normalumo“, įprasto gyvenimo skraistė, o dalis netgi Vakarų pasaulio lyderių didžiuojasi „gerais santykiais“ su cinišku žudiku ir diktatoriumi.
Oficialiai paskelbiama, kad viena valstybė pasisavina, tiksliau – pagrobia, kitos valstybės tam tikrą kiekį naftos, ir tai sakoma netgi didžiuojantis, beveik taip pat, kaip kai kas apie užgrobtas žemes ir turtus kalbėdavo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Atrodo, kad pasaulis virto vieno žmogaus spektakliu, negana to, tas žmogus vadovaujasi ne racionaliais argumentais ir sutartomis taisyklėmis, o įgeidžiais, emocijomis, yra nenuspėjamas ir tarsi vaikas – tiesa, apsėstas megalomaniško polėkio – reikalauja dar daugiau turtų, dar daugiau tuščių pagyrų ir naujų žaislų.
Svetimų sąjungininko teritorijų užgrobimas jau nebėra kai kas neįsivaizduojamo, tai diskutuojama tema. Baudžiamųjų muitų JAV prezidentas pagal šalies įstatymus neturi teisės įvesti, tačiau jis tuo grasina ir įveda muitus. Tiesa, savo nuožiūra voliuntaristiškai darydamas daugybę išimčių – JAV teisinei sistemai demonstruojant visišką bejėgiškumą. Galų gale prieš protestuotojus Minesotos valstijoje grasinama panaudoti kariuomenę, tai jau nieko nebestebina.
Tačiau svarbiausia, kad vyksta priešingas procesas, nei galėjome tikėtis, pasaulyje daugėja žiaurių diktatoriškų režimų. Moralinė jėga, galėjusi pasipriešinti smurtui ir chaosui, beveik ištirpo ir pati save patraukė iš žaidimo. Nejaugi reikės gėdytis, kad tikėjai vertybėmis, kad manei, jog smurtas, purvas, melas nėra amžina žmonijos lemtis? Vertybinės taisyklės nustojo galioti ir prognozuoti ateitį tapo neįmanoma.
Pagaunu save galvojant, kad distopinių Holivudo filmų scenarijai, kuriuos iki šiol buvo galima laikyti viso labo žiūrovų nervų kirbinimu siekiant pasipelnyti, galbūt turėjo savyje didesnį tiesos grūdą, nei buvo galima įtarti netgi būnant pesimistu. Tenka prisiminti Murphy’io dėsnį – jei kas nors bloga gali nutikti, jei tai įmanoma, tai šitai būtinai įvyks.
Moralinė jėga, galėjusi pasipriešinti smurtui ir chaosui, beveik ištirpo ir pati save patraukė iš žaidimo.
Susidaro įspūdis, kad šalys, tautos, žmonės dėl nieko negali sutarti, konfliktai didėja, o savivalė ir žiaurumas jau beveik nieko nestebina. Žmonija atrodo tarsi audrų blaškomas laivas. Iškyla svarbus klausimas – ar protas, progresas, taika, gerovė turi šansą? Ar tai, kad šituo buvo tikima ir sudėtos titaniškos pastangos to siekiant, tebuvo iliuzija, klystkelis? Šiuolaikiniam žmogui sunku gyventi nematant perspektyvos, juo labiau kad tikint pažangos perspektyva gyventa ne vieną šimtmetį.
Senovės graikai turėjo mitą apie praeities aukso amžių, kai žmonės gyveno be rūpesčių, ligų, sunkaus darbo ir karų. Šis mitas apie tai, kad praeityje gyvenimas buvo geresnis, yra persmelkęs Vakarų kultūrą. Vis dėlto nuo 17 a. atsirado ir kitas istorijos supratimas, kuris jau 20 a. pavadintas vigų istorijos samprata. Vigai – viena iš dviejų pagrindinių istorinių Anglijos politinių partijų, atstovavusi vidurinei klasei ir parlamentarizmo idėjai. Jų oponentai toriai pasisakė už karaliaus valdžią ir tradicijų įtvirtinimą, tuo metu vigai istorijoje matė nuolatinę, neišvengiamą ir kryptingą pažangą skleidžiantis vis didesnei laisvei ir demokratijai. Taigi istorija matyta kaip nuosekli raida iš „tamsos“ (Viduramžių, tironijos, prietarų) į „šviesą“ (konstitucinę monarchiją, mokslinį pažinimą, liberalizmą). Suprantama, kad didėjančios individo laisvės ir racionalaus pasaulio sutvarkymo idėja tikėjo daugelis 18 a. Apšvietos mąstytojų ir politikų. Garsus 19 a. filosofas Hegelis istoriją laikė racionaliu, dėsningu procesu, kuriame palaipsniui atsiskleidžia laisvė.
Būdamas idealistu jis laikė, kad istorijoje skleidžiasi Pasaulinė dvasia (Weltgeist). Materialistas Marxas taip pat neabejojo istoriją rutuliojantis link neišvengiamo tikslo – komunistinės santvarkos, tačiau tai pagrindė, jo nuomone, objektyviais gamybinių jėgų raidos dėsningumais. Vakaruose visuomenės raida beveik išimtinai pradėta vertinti per pažangos prizmę. Optimizmo neatšaldė net neregėtai žiaurūs 20 a. karai, rodos, prikišamai parodę, kad žmogaus prigimtis nepasikeitė.
20 a. viduryje socialinių mokslų demokratizacijos tyrimuose įtakinga tapo modernizacijos teorija, kuri laikė, kad demokratijos plėtra pasaulyje – neišvengiama. Jei pateiktume Kinijos pavyzdį, šios teorijos šalininkai atkreipdavo dėmesį į tai, kad Kinijoje vystosi ekonomika, auga pragyvenimo lygis. Ši raida lemia, kad Kinijoje pradeda formuotis vidurinė klasė, išsilavinęs ir pasiturintis gyventojų sluoksnis, negalintis tenkintis apribotomis teisėmis ir suvaržytomis laisvėmis. Ilgainiui vidurinės klasės interesai vienu ar kitu būdu turės būti atspindėti šalies valdyme, o tai kartu su materialinės gerovės augimu lems neišvengiamą šalies demokratėjimą. Iš savo patirties galiu paliudyti, kad toks raidos įsivaizdavimas dar prieš gerą dešimtmetį vyravo tarp Vakarų šalių akademikų ir politikų. Žinoma, šiuo metu tenka konstatuoti, kad toks mąstymas patyrė fiasko.
Ilgainiui vidurinės klasės interesai vienu ar kitu būdu turės būti atspindėti šalies valdyme, o tai kartu su materialinės gerovės augimu lems neišvengiamą šalies demokratėjimą.
Žvelgiant į tai, kas vyksta, nebegalime kliautis pažangos, žmogiškumo, proto raida. Ar galima sakyti, kad sudužus rožiniams akiniams žmonija pasirodė tikruoju savo veidu, kokį turėjo visą laiką? Galima konstatuoti ne patogų, o, geriau pagalvojus, baisų dalyką: argi nėra teisūs įvairūs diktatoriai, įsitikinę, kad istorijoje garbingiausia vieta skirta skrupulų nežinantiems uzurpatoriams, kraują praliejantiems užkariautojams, tvirta ranka valdžiusiems engėjams?
Tuo galima įsitikinti atsivertus daugumą istorijos vadovėlių. Gajus Julijus Cezaris užpuolė galus, juos nugalėjo ir jų teritoriją prijungė prie Romos imperijos. Prabėgus keliems tūkstančiams metų Cezaris yra kuo garbingiausia istorijos asmenybė, o apie galus ir daugybę kitų užkariautų tautų nėra ir ką pasakyti. Tai vienas pavyzdžių, kuriuos būtų galima tęsti be galo. Būtent taip istoriją suprato Hitlerio protelis, šalia yra ir Putinas, o gal ir Trumpas.
Kad ir koks pasibaisėtinas būtų valstybės vadovų elgesys, galbūt reikia pripažinti, kad kažkas tokio yra žmogaus prigimtyje, nes ne karus pradedantys lyderiai rašė tuos istorijos vadovėlius ir, jei to nebūtų žmogaus prigimtyje, jie nebūtų sulaukę didelio pritarimo ir palaikymo.
„Jei žmonija galėtų sapnuoti kolektyviai, tai būtų Mosbrugerio sapnas“. Šį sakinį reikėtų vertinti ne kaip nuosprendį, o kaip įspėjimą. Iššūkių daugiau, nei buvo galima tikėtis, tačiau žmonėms nebuvo lengva jokiais laikais.
Įdomus klausimas – kiek visuomeninė sistema gali būti stabili, jei ji pagrįsta valstybiniu melu? Ar melo kojos iš tiesų trumpos? Vienas pagrindinių būdų apginti savo tapatybę – laikytis vertybių ir principų. Bet kokiu atveju istorija žino daugybę pavyzdžių, kai nugalėjo tiesa ir teisingumas.
Tačiau atėjo diena, kai pasirodė, kad tai tebuvo iliuzija.
