rano gyventojų nepasitenkinimas auga jau ilgą laiką – tai liudija 2019, 2022 ir 2026-aisiais pratrūkstantys protestai. Šalies visuomenė nevienalytė, todėl ir protestuotojų norai skirtingi: dalis yra pasipiktinę itin sunkia ekonomine padėtimi, kiti nori daugiau pasirinkimo laisvės. Tačiau revoliucijai laikas dar neatėjo. „Galbūt link vasaros situacija dar paaštrės“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigia iranistė, Artimųjų Rytų kultūros antropologė dr. Dalia Sabaliauskienė
.– Irane vyksta plataus masto protestai, kuriuose aidi skirtingi reikalavimai, bet juose dalyvauja daug jaunų žmonių. Tiriate iraniečių laviravimą tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, ta‘arof etiketo ir mandagumo sistemą. Ar tai neskatina jaunų žmonių konservatyvumo, ar kaip tik galėtų skatinti prisidėti prie protestų?
– Ta‘arof modelis yra ganėtinai konservatyvus, bet jauni žmonės jį adaptuoja. Vyresni žmonės, žinoma, labiau laikosi tradicijų, galbūt labiau dominuoja ir kalbinės [ta‘arof akcentuojamos] savęs žeminimo, kito išaukštinimo formos. Bet būtent jauni žmonės ir siekia pokyčio. Ta‘arof to neinicijuoja.
Iš esmės, žmonės, ypač jauni, yra pavargę nuo ekonominės situacijos šalyje, kuri labai smarkiai prastėja ir nuo 2019-ųjų. Tada Teherane ir kituose didesniuose miestuose vyko protestai, tuomet ir prasidėjo visas šis procesas, besitęsiantis šiandien. Nėra taip, kad dabar tie protestai prasidėjo iš niekur nieko ir labai staiga. Jie prasidėjo 2019 metais, kai kuro kainos pakeltos per vieną naktį du kartus. Jau kitą dieną žmonės išėjo į gatves.
Aš pati tuo metu buvau Teherane, 2019 metų lapkritį, buvo tikrai labai baisu, nes valstybė blokavo visą interneto prieigą, neliko jokio ryšio su išoriniu pasauliu, per televiziją nebuvo pranešamos jokios naujienos, rodė tik orų prognozes arba Prancūzijoje vykstančius protestus. Vietos protestai buvo ignoruojami, ką nors sužinoti buvo galima tik išėjus į gatvę ir pasižiūrėjus, kas ten vyksta. Tai iš tikrųjų baisu, protestai buvo malšinami šaudant į žmones, išvežant juos į nuovadas.
2022-aisiais vyko protestai dėl Mahsos Amini nužudymo, kai ją dėl netinkamo hidžabo dėvėjimo suėmė dorovės policija, arešto metu ji buvo nužudyta. Tai perkėlė protestus į kultūrinį lygmenį, į gatves žmonės išėjo dėl kultūrinių normų, dėl pasirinkimo laisvės nebuvimo.
Žmonės iš tiesų yra pikti. Tai, ką šiandien matome, yra tęstinis ankstesnių protestų procesas. Šiandien ekonominė situacija tiesiog baisi, algos yra mažos, jauni žmonės, pabaigę universitetus, neturi darbo, žmonių ateitis labai miglota.
Šie veiksniai ir daro įtaką protestams, žmonės nori geresnio gyvenimo, didesnių pasirinkimo teisių. O moterys nori turėti pasirinkimo teisę kaip rengtis, kad nebūtų privalomai primetamas hidžabas. (…)
Norima pokyčių, bet tikrai ne vakarietiška prasme, ne demokratinės valstybės. Dauguma žmonių jaunų, kiek teko bendrauti, žiūri į Turkiją. Turkijos pavyzdys juos įkvepia.
– Minite skirtingus protestuotojų nepasitenkinimo motyvus. Ar jie paplitę? Ar svarbūs ir vyresniems žmonėms? Ar skirtingos gyventojų grupės nori skirtingų dalykų ir juos vienija nepasitenkinimas dabartine situacija?
– Taip, iš tiesų motyvai skiriasi, nes visuomenė labai nevienalytė. Jauni žmonės labiausiai matomi, nes jie išeina į gatves ir garsiausiai šneka, protestuoja ir dalyvauja. Jeigu žiūrėtume istoriškai, tai 1979 m. studentai padarė didžiausią įtaką, kad įvyktų perversmas iš monarchijos į islamiškąją respubliką.
Jauni žmonės yra labai aktyvūs, nors ir žino, kad už tai gali būti pakarti. Pavyzdžiui, šiandien yra pirma diena, kai bus vykdomos mirties bausmės. Be jokio teismo proceso, pareigūnai tiesiog sugaudė žmones gatvėje ir šiandien karia. Ir žmonės vis tiek nebijo, vis tiek protestuoja.
– Ar protestuotojai turi vilties, kad režimo struktūros liausis klausiusios įsakymų, pereis į jų pusę? Ar jie tikisi nuversti režimą, ar nori gauti daugiau laisvės?
– Iš tikrųjų 2019 ir 2022 metais žmonės norėjo tiesiog daugiau laisvių, kad kažkas pasikeistų, būtų galima lengviau, ramiau gyventi. Bet šiandien jau nueita iki tokio lygio, kad kaip mačiau naujausiose nuotraukose iš protestų, laikomi užrašai, kad žmonės nebenori musulmoniškos valstybės, islamo režimo. Buvo iškeltos vėliavos, kad jie ne musulmonai, o zoroastrai, t. y. ta senoji Persija iki islamo atėjimo.
Taigi, pokyčiai labai laukiami, tik šiame etape dar, sakyčiau, šiek tiek ne iki galo pribrendę. Žuvusiųjų skaičius auga, naujais duomenimis, jų gali būt ir iki 12 tūkst. Daug jaunų žmonių laukia Trumpo įsikišimo, tikisi, kad tai galėtų kažkaip prisidėti ir pakeisti padėtį šalyje.
Padėtis sudėtinga ir dėl to, kad nėra kito aiškaus lyderio. Dabar šalį valdo ajatola Khamenei, jis yra aukščiausiasis religinis, dvasinis ir politinis lyderis, viskas viename, paskirtas neribotam laikui valdo nuo 1989-ųjų. Tad reikalaujama pokyčių, bet lyderio nėra, ką valdžiai su tuo daryti – belieka stebėti ir laukti.
– Protestuotojus parėmė nuverstojo šacho sūnus Reza Pahlavi, bet, kaip suprantu, jis nėra itin populiarus ir žinomas Irane, todėl negalėtų tapti alternatyviu lyderiu?
– Jis nėra ryškus lyderis. Man yra tekę šiuo klausimu kalbėti su iraniečiais, nors jie labai sudėtingai šneka politinėmis temomis, bet jo aiškaus palaikymo nemačiau. Jis dviprasmiška figūra, lyg ir norėtų vienyti, grįžti į šalį, kaip 1979-aisiais grįžo Khomeini iš Prancūzijos ir padarė revoliuciją, pradėjo valdyti.
Reza Pahlavi nėra toks lyderis, jis šacho sūnus, žinoma, bet pats neturi tokios aiškios vizijos. Tarytum norėtų grįžti į Iraną ir leisti žmonėms patiems apsispręsti, ar jie nori vėl monarchijos, ar jie nori demokratijos.
– Ar protestuojantis jaunimas yra prodemokratiškiausias, ar nevienalytis ir dauguma tiesiog nori kitokios valstybės?
– Negalime sakyti, kad jie nori ar nenori mūsų suvokimu labiau vakarietiškos valstybės. Jaunimas nevienalytis, yra labai skirtingų žmonių iš skirtingų socialinių grupių ir skirtingo religingumo šeimų. Vieni yra pasaulietiški, išsilavinę žmonės, kiti galbūt iš labiau religingų šeimų, kurie bus ištikimi tradicinėms vertybėms, bet irgi norės pokyčių. Labai sudėtinga, kai visuomenė yra tokia daugialypė.
Iš esmės, norima pokyčių, bet tikrai ne vakarietiška prasme, ne demokratinės valstybės. Dauguma jaunų žmonių, kiek teko bendrauti, žiūri į Turkiją. Turkijos pavyzdys juos įkvepia, nes ten irgi labai daug skirtingų žmonių gyvena, bet yra tarsi apsisprendimo laisvė, pavyzdžiui, moteris, jeigu nori dėvėti hidžabą, jį dėvi, jeigu nenori, nedėvi.
Nėra taip, kad visi Irano žmonės sakytų, kad mes dabar norime būti sekuliarūs, visiškai nebenorime islamo. To nėra. Kadangi labai daug įvairių žmonių, jie tiesiog norėtų daugiau pasirinkimo laisvės.
– Kiek Irano jaunimas yra globalizuotas, susipažinęs su Vakarų kultūra, gyvenimu kitur? Kaip tai prisideda prie pokyčių noro, kiek tam svarbus internetas, kurį kaskart protestų metu režimas blokuoja?
– Iš tiesų internetas yra vienintelis protestuojančiųjų balsas, nes jie atriboti nuo pasaulio. Jie netgi turi prisijungti prie „Youtubo“, „Instagramo“, „Telegramo“, „Feisbuko“ naudodami VPN. Valstybė tai mato kaip grėsmę, todėl cenzūra draudžia šalyje naudotis šiais socialiniais tinklais.
Internetas yra paskutinis gyvas kanalas, kuriuo jie gali ištransliuoti, kas vyksta pas juos, ką jie patys mąsto, kokios jų pažiūros. Tam yra sukurta daug įvairių kanalų.
Todėl prasidėjus neramumams tai valdžiai pirmas dalykas – perkirsti tą bambagyslę su visu likusiu pasauliu, tada jie gali situaciją daugmaž valdyti. Kai buvau Irane 2019-aisiais, internetas irgi buvo blokuotas, jausmas tikrai nesmagus, nes paimi telefoną, gali tik paskambinti ir ryšys ne visada veikia, visa kita neveikia. Televizorius rodo tik orus. Įsivaizduoju, kad patiems iraniečiams jausmas turėtų būti tragiškas, nes išėjęs į gatves matai vykstančius protestus, žmonės šaudomi.
Išsilavinę, jauni miestų gyventojai tikrai ganėtinai gerai globalizuoti, jie naudojasi visais tinklais, skaito, žiūri visus vakarietiškus filmus, serialus, jie susipažinę su ta kultūra. Galbūt gyvenantys kaimiškose vietovėse arba tos etninės grupės mažesnės, kalnuose, labiau nutolusiose vietose mažiau su tuo susipažinę, bet jie irgi turi mobiliuosius telefonus ir bando sekti naujienas.
Šis aspektas iš tikrųjų labai svarbus ir jie tik matydami pavyzdį užsienyje, kaip kiti gyvena, suvokia, kaip jie galėtų gyventi, nes išvykimas iš šalies yra ganėtinai komplikuotas. Ekonominė situacija labai bloga, išvykti iš Irano gali tik į keletą šalių, kurios artimesnės režimui, kažkur kitur reikia kvietimą gauti. Pavyzdžiui, kad atvažiuotų į Europą, iranietis turi gauti pakvietimą, tada ir aš čia turėčiau eiti į Migracijos departamentą tvarkytis dokumentų, procesas yra gana sunkus. Irane mokomasi tik vietinėje sistemoje – taigi, tai ganėtinai uždara valstybė, kur valdžia bando riboti žinių patekimą, nes kuo mažiau iraniečiai žino, tuo pačiam režimui patogiau.
– Ar patys iraniečiai suvokia, kiek daug jų dabar yra nepatenkinti padėtimi ir protestuoja?
– Aš manau, kad jie mato. Dažniausiai protestai prasidėdavo didžiuosiuose miestuose kaip Teheranas ir paskui tik plisdavo. Dabar yra Vakarų Irano miestų, kuriuose protestuotojai perėmė policijos nuovadas, mečetes, taigi judėjimas tikrai išplitęs per visą šalį.
Tai tikrai matoma, be to, net ir blokuojant internetą, yra skylės, nišos, kur jis veikia. Aš buvau tokių radusi netyčia, bet tie, kas ten gyvena, žino, kur tokios vietos. Ten gali rasti ryšį ir išsiųsti tai, ką reikia. Galbūt per tuos kanalus pamatomas mastas, bet tai nėra masinis dalykas. Tikriausiai dauguma žmonių gyvai stebi situaciją ir mato, kiek daug žmonių yra gatvėse, kokios minios plaukia.
– Minėjote daug protestų Irane. Ar dabar pribrendo lemiamas momentas, galintis duoti pokyčių, ar vėl matysime represyvų demonstracijų malšinimą ir nepasitenkinimas toliau kaupsis?
– Susidaro įspūdis, kad tai yra vienas paskutinių žingsnių iki revoliucijos. Šiandien dar negalėtume pasakyti, kad jau prasidės revoliucija, galbūt, jeigu įsikištų, kaip jie patys nori, Trumpas ir Amerika, imtųsi veiksmų, ne tik sankcijų, bet realios intervencijos, tuomet kažkas galėtų pasikeiti.
Bet to mes jau turėjome sulaukti. Aš ir šią naktį [iš antradienio į trečiadienį – LRT.lt] tikrai galvojau, kad kažkas tokio įvyks. Bet kadangi amerikiečiai nieko nedaro, matyt, šis etapas apsiriboja kalbomis, todėl laukčiau kito etapo.
Dabar reikia stebėti, kas toliau vyks, ir galbūt link vasaros situacija dar paaštrės, nes matome, kad JAV taikys 25 proc. mokesčius toms valstybėms, kurios prekiauja su Iranu. Manau, kad ekonominė situacija Irane dar pablogės, bus dar daugiau protestuojančių ir tada jau reikėtų laukti kažko link vasaros.
– Ar ajatola Khamenei nėra visiškai praradęs savo autoriteto žmonių akyse?
– Jį toliau palaiko elitas, iš elito nėra jokių žinių, kad jie būtų susiskaldę. Kalbėdama apie elitą omenyje turiu religinius lyderius, mulas, tuos, kurie yra ištikimi islamo režimui. Iš jų nieko nesigirdi, kad būtų kažkokių prieštaravimų. Jeigu tame sluoksny prasidėtų suirutė, tada būtų smarkesnis ajatolos autoriteto kirtimas. Irano–Izraelio 12 dienų karo atveju, ajatola tiesiog pabėgo į Šiaurės Teherano kalnus ir ten pralaukė tą laiką. Dabar yra kalbama, kad buvo nemažai aukso išvežta iš Irano ir galimai galbūt kažkokių neramumų atveju ajatola galėtų bėgti į Rusiją. Bet tai tik pasvarstymai, jis iki šiol yra šaly, jeigu pažiūrėsime į jo nufilmuotas kalbas, jis kalba ganėtinai ramiai, nesijaučia dar kažkokios panikos.
Jis savo kalboje pasakė, kad protestuotojus dalina į dvi dalis. Vieni yra protestuotojai, kurie yra tikrai nepatenkinti ekonomine padėtimi ir eina į gatves, o kiti yra riaušininkai, kurie nori tiesiog sukelti suirutę šalyje. Na, ir jo režimas, kaip jis sako, kariauja būtent su tais riaušininkais, kuriuos šaudo, žudo. Nežinau, kiek tai įtikins visuomenę ir ar ilgai ji klausys, bet jis dar nepabėgęs iš šalies.
– Kas turėtų įvykti, kad elitas stotų protestuotojų pusėn?
– (…) Jų požiūris galėtų imti keistis, jei ekonominė situacija šalyje dar labiau prastėtų. Dabar valstybė pasiūlė išmokas visą mėnesį kiekvienam gyventojui apie 6 eurus. Tokios išmokos tarytum turėtų nuraminti visus, bet, manau, ekonomika padarys savo. Trumpas taikys papildomas sankcijas, todėl situacija dar blogės ir anksčiau ar vėliau suirutė prasidės ir tuose sluoksniuose, nebent valstybė kažką padarys, staigiai sugalvos naują planą ir pradės vykdyti kažkokią naują politiką. Bet tai mažai tikėtina.
.– Irane vyksta plataus masto protestai, kuriuose aidi skirtingi reikalavimai, bet juose dalyvauja daug jaunų žmonių. Tiriate iraniečių laviravimą tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo, ta‘arof etiketo ir mandagumo sistemą. Ar tai neskatina jaunų žmonių konservatyvumo, ar kaip tik galėtų skatinti prisidėti prie protestų?
– Ta‘arof modelis yra ganėtinai konservatyvus, bet jauni žmonės jį adaptuoja. Vyresni žmonės, žinoma, labiau laikosi tradicijų, galbūt labiau dominuoja ir kalbinės [ta‘arof akcentuojamos] savęs žeminimo, kito išaukštinimo formos. Bet būtent jauni žmonės ir siekia pokyčio. Ta‘arof to neinicijuoja.
Iš esmės, žmonės, ypač jauni, yra pavargę nuo ekonominės situacijos šalyje, kuri labai smarkiai prastėja ir nuo 2019-ųjų. Tada Teherane ir kituose didesniuose miestuose vyko protestai, tuomet ir prasidėjo visas šis procesas, besitęsiantis šiandien. Nėra taip, kad dabar tie protestai prasidėjo iš niekur nieko ir labai staiga. Jie prasidėjo 2019 metais, kai kuro kainos pakeltos per vieną naktį du kartus. Jau kitą dieną žmonės išėjo į gatves.
Aš pati tuo metu buvau Teherane, 2019 metų lapkritį, buvo tikrai labai baisu, nes valstybė blokavo visą interneto prieigą, neliko jokio ryšio su išoriniu pasauliu, per televiziją nebuvo pranešamos jokios naujienos, rodė tik orų prognozes arba Prancūzijoje vykstančius protestus. Vietos protestai buvo ignoruojami, ką nors sužinoti buvo galima tik išėjus į gatvę ir pasižiūrėjus, kas ten vyksta. Tai iš tikrųjų baisu, protestai buvo malšinami šaudant į žmones, išvežant juos į nuovadas.
2022-aisiais vyko protestai dėl Mahsos Amini nužudymo, kai ją dėl netinkamo hidžabo dėvėjimo suėmė dorovės policija, arešto metu ji buvo nužudyta. Tai perkėlė protestus į kultūrinį lygmenį, į gatves žmonės išėjo dėl kultūrinių normų, dėl pasirinkimo laisvės nebuvimo.
Žmonės iš tiesų yra pikti. Tai, ką šiandien matome, yra tęstinis ankstesnių protestų procesas. Šiandien ekonominė situacija tiesiog baisi, algos yra mažos, jauni žmonės, pabaigę universitetus, neturi darbo, žmonių ateitis labai miglota.
Šie veiksniai ir daro įtaką protestams, žmonės nori geresnio gyvenimo, didesnių pasirinkimo teisių. O moterys nori turėti pasirinkimo teisę kaip rengtis, kad nebūtų privalomai primetamas hidžabas. (…)
Norima pokyčių, bet tikrai ne vakarietiška prasme, ne demokratinės valstybės. Dauguma žmonių jaunų, kiek teko bendrauti, žiūri į Turkiją. Turkijos pavyzdys juos įkvepia.
– Minite skirtingus protestuotojų nepasitenkinimo motyvus. Ar jie paplitę? Ar svarbūs ir vyresniems žmonėms? Ar skirtingos gyventojų grupės nori skirtingų dalykų ir juos vienija nepasitenkinimas dabartine situacija?
– Taip, iš tiesų motyvai skiriasi, nes visuomenė labai nevienalytė. Jauni žmonės labiausiai matomi, nes jie išeina į gatves ir garsiausiai šneka, protestuoja ir dalyvauja. Jeigu žiūrėtume istoriškai, tai 1979 m. studentai padarė didžiausią įtaką, kad įvyktų perversmas iš monarchijos į islamiškąją respubliką.
Jauni žmonės yra labai aktyvūs, nors ir žino, kad už tai gali būti pakarti. Pavyzdžiui, šiandien yra pirma diena, kai bus vykdomos mirties bausmės. Be jokio teismo proceso, pareigūnai tiesiog sugaudė žmones gatvėje ir šiandien karia. Ir žmonės vis tiek nebijo, vis tiek protestuoja.
– Ar protestuotojai turi vilties, kad režimo struktūros liausis klausiusios įsakymų, pereis į jų pusę? Ar jie tikisi nuversti režimą, ar nori gauti daugiau laisvės?
– Iš tikrųjų 2019 ir 2022 metais žmonės norėjo tiesiog daugiau laisvių, kad kažkas pasikeistų, būtų galima lengviau, ramiau gyventi. Bet šiandien jau nueita iki tokio lygio, kad kaip mačiau naujausiose nuotraukose iš protestų, laikomi užrašai, kad žmonės nebenori musulmoniškos valstybės, islamo režimo. Buvo iškeltos vėliavos, kad jie ne musulmonai, o zoroastrai, t. y. ta senoji Persija iki islamo atėjimo.
Taigi, pokyčiai labai laukiami, tik šiame etape dar, sakyčiau, šiek tiek ne iki galo pribrendę. Žuvusiųjų skaičius auga, naujais duomenimis, jų gali būt ir iki 12 tūkst. Daug jaunų žmonių laukia Trumpo įsikišimo, tikisi, kad tai galėtų kažkaip prisidėti ir pakeisti padėtį šalyje.
Padėtis sudėtinga ir dėl to, kad nėra kito aiškaus lyderio. Dabar šalį valdo ajatola Khamenei, jis yra aukščiausiasis religinis, dvasinis ir politinis lyderis, viskas viename, paskirtas neribotam laikui valdo nuo 1989-ųjų. Tad reikalaujama pokyčių, bet lyderio nėra, ką valdžiai su tuo daryti – belieka stebėti ir laukti.
– Protestuotojus parėmė nuverstojo šacho sūnus Reza Pahlavi, bet, kaip suprantu, jis nėra itin populiarus ir žinomas Irane, todėl negalėtų tapti alternatyviu lyderiu?
– Jis nėra ryškus lyderis. Man yra tekę šiuo klausimu kalbėti su iraniečiais, nors jie labai sudėtingai šneka politinėmis temomis, bet jo aiškaus palaikymo nemačiau. Jis dviprasmiška figūra, lyg ir norėtų vienyti, grįžti į šalį, kaip 1979-aisiais grįžo Khomeini iš Prancūzijos ir padarė revoliuciją, pradėjo valdyti.
Reza Pahlavi nėra toks lyderis, jis šacho sūnus, žinoma, bet pats neturi tokios aiškios vizijos. Tarytum norėtų grįžti į Iraną ir leisti žmonėms patiems apsispręsti, ar jie nori vėl monarchijos, ar jie nori demokratijos.
– Ar protestuojantis jaunimas yra prodemokratiškiausias, ar nevienalytis ir dauguma tiesiog nori kitokios valstybės?
– Negalime sakyti, kad jie nori ar nenori mūsų suvokimu labiau vakarietiškos valstybės. Jaunimas nevienalytis, yra labai skirtingų žmonių iš skirtingų socialinių grupių ir skirtingo religingumo šeimų. Vieni yra pasaulietiški, išsilavinę žmonės, kiti galbūt iš labiau religingų šeimų, kurie bus ištikimi tradicinėms vertybėms, bet irgi norės pokyčių. Labai sudėtinga, kai visuomenė yra tokia daugialypė.
Iš esmės, norima pokyčių, bet tikrai ne vakarietiška prasme, ne demokratinės valstybės. Dauguma jaunų žmonių, kiek teko bendrauti, žiūri į Turkiją. Turkijos pavyzdys juos įkvepia, nes ten irgi labai daug skirtingų žmonių gyvena, bet yra tarsi apsisprendimo laisvė, pavyzdžiui, moteris, jeigu nori dėvėti hidžabą, jį dėvi, jeigu nenori, nedėvi.
Nėra taip, kad visi Irano žmonės sakytų, kad mes dabar norime būti sekuliarūs, visiškai nebenorime islamo. To nėra. Kadangi labai daug įvairių žmonių, jie tiesiog norėtų daugiau pasirinkimo laisvės.
– Kiek Irano jaunimas yra globalizuotas, susipažinęs su Vakarų kultūra, gyvenimu kitur? Kaip tai prisideda prie pokyčių noro, kiek tam svarbus internetas, kurį kaskart protestų metu režimas blokuoja?
– Iš tiesų internetas yra vienintelis protestuojančiųjų balsas, nes jie atriboti nuo pasaulio. Jie netgi turi prisijungti prie „Youtubo“, „Instagramo“, „Telegramo“, „Feisbuko“ naudodami VPN. Valstybė tai mato kaip grėsmę, todėl cenzūra draudžia šalyje naudotis šiais socialiniais tinklais.
Internetas yra paskutinis gyvas kanalas, kuriuo jie gali ištransliuoti, kas vyksta pas juos, ką jie patys mąsto, kokios jų pažiūros. Tam yra sukurta daug įvairių kanalų.
Todėl prasidėjus neramumams tai valdžiai pirmas dalykas – perkirsti tą bambagyslę su visu likusiu pasauliu, tada jie gali situaciją daugmaž valdyti. Kai buvau Irane 2019-aisiais, internetas irgi buvo blokuotas, jausmas tikrai nesmagus, nes paimi telefoną, gali tik paskambinti ir ryšys ne visada veikia, visa kita neveikia. Televizorius rodo tik orus. Įsivaizduoju, kad patiems iraniečiams jausmas turėtų būti tragiškas, nes išėjęs į gatves matai vykstančius protestus, žmonės šaudomi.
Išsilavinę, jauni miestų gyventojai tikrai ganėtinai gerai globalizuoti, jie naudojasi visais tinklais, skaito, žiūri visus vakarietiškus filmus, serialus, jie susipažinę su ta kultūra. Galbūt gyvenantys kaimiškose vietovėse arba tos etninės grupės mažesnės, kalnuose, labiau nutolusiose vietose mažiau su tuo susipažinę, bet jie irgi turi mobiliuosius telefonus ir bando sekti naujienas.
Šis aspektas iš tikrųjų labai svarbus ir jie tik matydami pavyzdį užsienyje, kaip kiti gyvena, suvokia, kaip jie galėtų gyventi, nes išvykimas iš šalies yra ganėtinai komplikuotas. Ekonominė situacija labai bloga, išvykti iš Irano gali tik į keletą šalių, kurios artimesnės režimui, kažkur kitur reikia kvietimą gauti. Pavyzdžiui, kad atvažiuotų į Europą, iranietis turi gauti pakvietimą, tada ir aš čia turėčiau eiti į Migracijos departamentą tvarkytis dokumentų, procesas yra gana sunkus. Irane mokomasi tik vietinėje sistemoje – taigi, tai ganėtinai uždara valstybė, kur valdžia bando riboti žinių patekimą, nes kuo mažiau iraniečiai žino, tuo pačiam režimui patogiau.
– Ar patys iraniečiai suvokia, kiek daug jų dabar yra nepatenkinti padėtimi ir protestuoja?
– Aš manau, kad jie mato. Dažniausiai protestai prasidėdavo didžiuosiuose miestuose kaip Teheranas ir paskui tik plisdavo. Dabar yra Vakarų Irano miestų, kuriuose protestuotojai perėmė policijos nuovadas, mečetes, taigi judėjimas tikrai išplitęs per visą šalį.
Tai tikrai matoma, be to, net ir blokuojant internetą, yra skylės, nišos, kur jis veikia. Aš buvau tokių radusi netyčia, bet tie, kas ten gyvena, žino, kur tokios vietos. Ten gali rasti ryšį ir išsiųsti tai, ką reikia. Galbūt per tuos kanalus pamatomas mastas, bet tai nėra masinis dalykas. Tikriausiai dauguma žmonių gyvai stebi situaciją ir mato, kiek daug žmonių yra gatvėse, kokios minios plaukia.
– Minėjote daug protestų Irane. Ar dabar pribrendo lemiamas momentas, galintis duoti pokyčių, ar vėl matysime represyvų demonstracijų malšinimą ir nepasitenkinimas toliau kaupsis?
– Susidaro įspūdis, kad tai yra vienas paskutinių žingsnių iki revoliucijos. Šiandien dar negalėtume pasakyti, kad jau prasidės revoliucija, galbūt, jeigu įsikištų, kaip jie patys nori, Trumpas ir Amerika, imtųsi veiksmų, ne tik sankcijų, bet realios intervencijos, tuomet kažkas galėtų pasikeiti.
Bet to mes jau turėjome sulaukti. Aš ir šią naktį [iš antradienio į trečiadienį – LRT.lt] tikrai galvojau, kad kažkas tokio įvyks. Bet kadangi amerikiečiai nieko nedaro, matyt, šis etapas apsiriboja kalbomis, todėl laukčiau kito etapo.
Dabar reikia stebėti, kas toliau vyks, ir galbūt link vasaros situacija dar paaštrės, nes matome, kad JAV taikys 25 proc. mokesčius toms valstybėms, kurios prekiauja su Iranu. Manau, kad ekonominė situacija Irane dar pablogės, bus dar daugiau protestuojančių ir tada jau reikėtų laukti kažko link vasaros.
– Ar ajatola Khamenei nėra visiškai praradęs savo autoriteto žmonių akyse?
– Jį toliau palaiko elitas, iš elito nėra jokių žinių, kad jie būtų susiskaldę. Kalbėdama apie elitą omenyje turiu religinius lyderius, mulas, tuos, kurie yra ištikimi islamo režimui. Iš jų nieko nesigirdi, kad būtų kažkokių prieštaravimų. Jeigu tame sluoksny prasidėtų suirutė, tada būtų smarkesnis ajatolos autoriteto kirtimas. Irano–Izraelio 12 dienų karo atveju, ajatola tiesiog pabėgo į Šiaurės Teherano kalnus ir ten pralaukė tą laiką. Dabar yra kalbama, kad buvo nemažai aukso išvežta iš Irano ir galimai galbūt kažkokių neramumų atveju ajatola galėtų bėgti į Rusiją. Bet tai tik pasvarstymai, jis iki šiol yra šaly, jeigu pažiūrėsime į jo nufilmuotas kalbas, jis kalba ganėtinai ramiai, nesijaučia dar kažkokios panikos.
Jis savo kalboje pasakė, kad protestuotojus dalina į dvi dalis. Vieni yra protestuotojai, kurie yra tikrai nepatenkinti ekonomine padėtimi ir eina į gatves, o kiti yra riaušininkai, kurie nori tiesiog sukelti suirutę šalyje. Na, ir jo režimas, kaip jis sako, kariauja būtent su tais riaušininkais, kuriuos šaudo, žudo. Nežinau, kiek tai įtikins visuomenę ir ar ilgai ji klausys, bet jis dar nepabėgęs iš šalies.
– Kas turėtų įvykti, kad elitas stotų protestuotojų pusėn?
– (…) Jų požiūris galėtų imti keistis, jei ekonominė situacija šalyje dar labiau prastėtų. Dabar valstybė pasiūlė išmokas visą mėnesį kiekvienam gyventojui apie 6 eurus. Tokios išmokos tarytum turėtų nuraminti visus, bet, manau, ekonomika padarys savo. Trumpas taikys papildomas sankcijas, todėl situacija dar blogės ir anksčiau ar vėliau suirutė prasidės ir tuose sluoksniuose, nebent valstybė kažką padarys, staigiai sugalvos naują planą ir pradės vykdyti kažkokią naują politiką. Bet tai mažai tikėtina.
