Suprantama, kalbamės apie gimtąją literatūrą, ryškiausius jos kūrėjus. Tad neišvengiame nei Justino Marcinkevičiaus, nei Sigito Gedos. Nei Žemaitės ar Bitės Vilimaitės. Kalbamės apie žemdirbiškąją ir miestietiškąją kultūrą, jų skirtį, būsimas ir esamas V. Daujotytės knygas, juolab kad yra į ką atsiremti – 2024 metais pasirodė autobiografiniai jos tekstai „Kai rašai, nebijai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Kolosalus, bet tuo pačiu ir santūriai tylus veikalas. Prisimename pirmąjį V. Daujotytės rašinį universitete, po kurio suprato, kad savo patirtimi galinti pasikliauti. Profesorei emeritei svarbi mokytojystė – tad ir į ją pažvelgiame iš dabarties kontekstų.
– Ką, apie ką mąstote šiuo metu, kai jau po Trijų Karalių, po Sausio 13-osios? Kai pamažu įsibėgėja naujų metų darbai, kai visos premijos, visi įvertinimai už praėjusius išdalyti?
– Kažkas tikrai mąstosi. Lengviau vartoti pasyvesnę formą – valingai lyg ir nebesistengiu ką mąstyti, apmąstyti. Nebepriklausau mokslo erdvei, nebeturiu didesnių įsipareigojimų. Bet tas „mąstosi“ tebėra gyvybingas.
Sausio 13-oji, kaip turbūt ir daugumai Lietuvos žmonių, man turi ir bendrų, ir atskirų įbrėžių, neišdildomų patirties signalų. Šiemet stipriau jaučiau, tad ir iš naujo sugrįžau prie Justino Marcinkevičiaus sunkiosios, skaudžiosios kalbos, pasakytos 1991-ųjų sausio 16 dieną atsisveikinant su Sausio 13-osios žuvusiais, nuo Arkikatedros išlydint į Antakalnio kapines.
Nebepriklausau mokslo erdvei, nebeturiu didesnių įsipareigojimų.
Dvasine prasme gal ir nieko sunkesnio [nėra] kaip vieša gedulinė kalba – ypatingą akimirką sakoma visiems ir už visus. Istorijos gausmas tragišką tautos akimirką – jau pirmaisiais sakiniais: „Prieš daugelį metų čia stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudam jų žūtį...“ Aukšta kalba (kaip yra ir aukšta giesmė, aukšta daina), sulydanti gedulą ir ryžtą. Ji turėtų išlikti kaip gilusis šių tragiškų dienų žymuo.
Ir dar – tas laikas, apie kurį klausiate, – sausio pradžia, man liks paženklintas Noros Ikstenos mirties. Negaliu susitaikyti. Laikau ją atskirai talentinga rašytoja, stipria, savarankiška. „Motinos pienas“ parašytas ir už mus, lietuvius. Iš naujo žiūrėjau Ryčio Zemkausko pasivaikščiojimą su Nora. Laiku padaryta, ačiū. „Jona“, kaip supratau, jau išleista, noriu šios knygos. Kad patvirtintų nuojautą – po autobiografinio faktiškumo turi prasiverti ta savastis, kuri giliau nei faktai.
Po autobiografinio faktiškumo turi prasiverti ta savastis, kuri giliau nei faktai.
Ir kiek pro domo sua – į viešumą netrukus išeis rizikingas mano bandymas atskleisti savo meilę lietuvių fotografijai. Išleidžia Kauno fotografijos galerija. Man tai lyg kokia prestižinė užsienio leidykla. Žinau, kad ir į fotografiją žvelgiu iš kalbos, kalbiškai. Bet juk gali būti ir toks žvilgsnis, jei tik žvilgsniukas.
Gali būti, kad į Knygų mugę spės ir mano utopija – „Toks paprastas“ romanas, leidžiamas ir man prielankios „Odilės“. Su redaktore Deimante dar tikrinome korektūrą.
Savikritiškai atsidūstu – iš jaunųjų (iš pokalbio „Metuose“ – „Tarp eilučių ir vaidmenų“) mokausi savireklamos...
Bet juk ir atsakau į klausimą, ką veikiau, kai sausio dienos ženklino ir stebuklingą gimimą, ir mirtį, ir atmintį, giliausiai įsitvirtinančią kūryboje.
– Atėjote iš terpės, kur kultūra buvo pačiame gyvenime. „Ir nieko kito, be paties gyvenimo, ten nebuvo.“ Toks kultūros buvimas pačiame gyvenime jus išaugino ir pavertė dideliais jo gynėjais. Čia laisvai cituoju jūsų ir Vandos Juknaitės pokalbį iš knygos „Kalbasi susitikę“ (2020). Paaiškinkite, ką tada turėjote omeny? Antraip norisi klausti, ar miestietiškoji kultūra – kokia nors antrinė terpė, padirbinys, kas nors priešinga gamtai? Ar miesto inteligentų šeimoje augęs išsilavinęs žmogus bus mažesnis gyvenimo gynėjas?
– Pacituosiu ir žemės vaiką Joną Strielkūną: „Tenai nebuvo jokio meno, / tik žmonės mirė ir gyveno...“ Kaip nepastebimai čia įsiterpia menas, ir tas, kurio nebuvo: pirma ištariama „mirė“, o paskui – „gyveno“: dainoj, pasakoj, žodžiuose, kuriuos paliko, drobės rašte, kryžiuje, kurį pastatė...
Kuo arčiau žemės, tuo iš giliau menas, jei tik matai, girdi, jauti. Taip, didelis yra tas „jei“, tas „jeigu“. Ar ir aš priklausau savo gyvenimo, savo kaimiškumo ir kaip patirties gynėjams? Tikriausiai. Miesto civilizacija, net tapdama problemiška, nekelia klausimų. Žemdirbiškoji kultūra, nors yra pirminė, atrodo žemesnė. Bet kas turi ar bent galvoja, kad turi savitesnę jos patirtį, bando apie ją mąstyti, rašyti, tad ir tvirtinti. Kiekvienas turi teisę ginti savo gyvenimą, savo likimą. Ir galimybę, net patiriant skurdą neužskursti, neužsiskurdinti, kelti galvą. Nėra to ir ano, bet juk yra kažkas kita.
Vanda Juknaitė yra savitai apie dvasinę kaimo vaikų savigyną kalbėjusi. Jos „Šermenys“ (1990) yra moteriškasis ir kiek vėlyvesnis žemės vaikų pasaulėvokos variantas, atskleistas jau baigiantis 20 amžiui.
– Zita Kelmickaitė, žemaitė nuo Klaipėdos, tik nuvažiavusi į Dzūkiją pas dainuojančias ir pasakojančias bobuces patyrė, kad žmonės gali bendrauti ir labai maloniai, šiltai. Ne tik grubiai, rupiai, sakytume, žemaitiškai. Kokius šiuo požiūriu prisimenate buvus savo namiškius?
– Atsakymas paprastas – mano namiškiai, mano šeima, gentis, giminė rodė ir teikė man gerą valią. Tikiuosi, kad ir aš jiems. Tikiu geros valios žmonėmis. Žinau, kad jų yra. Esu žemaitė, žemaičių grubumas man yra švelnus, netgi muzikalus. Kaip, manau, ir Zitai Kelmickaitei, mylėjusiai ir visą Lietuvą. Žmonės į jos balsą tebeatsiliepia. Vis prisėdu ant kokio jai skirto suoliuko. Ir Varniuose, kur man atskirai gera.
Esu žemaitė, žemaičių grubumas man yra švelnus, netgi muzikalus.
– „Donatas Sauka dažniausiai su megztiniu: kalba vaikščiodamas, tai sunerdamas rankas, tai jomis gestikuliuodamas, ir visą laiką mus, snūduriuojančius, stebi. Sustoja, pažvelgia į užrašus, pasako kokią pastabą, nusijuokia. (...) Kartą liepia aprašyti situaciją iš patirties, kuri, mūsų manymu, būtų susijusi su tautosaka. Paskui aptaria, negailestingai šaiposi, bet ir pagiria. Pirmą sykį rašiau apie senus namus šiaudiniu stogu palei daubą ir girią; apie trobą, kurioje gimiau. Apie babūnėlę, kurstančią ugnį, šnabždančią rytinius poterius. Nuo to rašinio, gerai profesoriaus įvertinto, įgijau kad ir mažytį lituanistinio sąmoningumo grūdelį.“ Kokios buvo šio epizodo aplinkybės ir ką jumyse tada atvėrė profesorius? Ar šį rašymą kuriuo nors požiūriu būtų galima laikyti ko nors pradžia?
– Profesorių Donatą Sauką laikau savo mokytoju. Epizodas, kurį minite, buvo pradžia. Iš to dar mokiniško rašinio įvertinimo supratau, kad savo patirtimi galiu pasitikėti.
– „Kai rašai, nebijai“... Tačiau: kai bijai, nerašai. Arba: bijai, bet vis tiek rašai... Tikriausiai būta jūsų gyvenime ir tokių epizodų, patyrimų? Beje, nepaprastai graži jūsų „Motina“, kaip rašote – „gal ir svarbiausiais knygos tekstas“.
– Tai mano knygai („Kai rašai, nebijai“, LRS leidykla, 2024) buvo lemtas geras likimas – būti skaitomai. Nesitikėjau. Dėkinga atsiliepusiems. Kai gini gyvenimą ir rašydama, jį tvirtini. Ir ne tik sau. Rašydama apie savo motiną, rašiau juk ir bendriau – apie mūsų motinas. Nėra žmogaus, kuris neturėtų motinos. Net jei jos neturi, kas yra didžiausia skriauda.
Kai gini gyvenimą ir rašydama, jį tvirtini. Ir ne tik sau.
– Pabrėžiate mokytojo svarbą, adoruojate jį. Metus pati buvote jauna mokytoja. Kaip susiklostė aplinkybės, kad tada rinkotės Vilniaus universitetą, o ne mokytojus rengiančią specializuotą mokyklą – Pedagoginį institutą? Ta mokytojų „kalvė“ sovietmečiu buvo griežtai prižiūrima ir gerokai prievartaujama. Pasitaikė ir gražių išimčių, be abejo, tačiau kalbu apie tendenciją. Ideologizuotų lektorių daugumai labai reikėjo atsvaros – gražių, šviesių, išmintingų specialistų. Tad ir klausiu – kodėl neatėjote sušildyti tos aukštosios sienų?
– Turėjau gerų mokytojų. Gal ir dėl to mokytojais pasitikiu. Gali būti, kad juos ir kiek „gražinu“. Geriau yra būti turėjus gerų mokytojų – tvirčiau, saugiau. Yra talentingų mokytojų ir iš mano studentų. Nemanau, kad būčiau kuo prie jų sėkmingos mokytojystės prisidėjusi. Tiesiog geriau juos atsimenu, tad ir labiau džiaugiuosi.
Galvoju, kad Mokykla (nuo pirmųjų klasių iki universitetų) yra pati gyvybingiausia, srauniausia tautos kultūros srovė, juk teka nesustodama, kisdama ir keisdama.
Vilniaus universitetas įsitvirtino manyje nuo devintos klasės, kai mažoje, nuošalioje Pavandenės vidurinėje mokykloje pasirodė lietuvių kalbos mokytoja Adelė Kizlaitytė, universiteto absolventė, Janinos Degutytės viena artimiausių bičiulių, kilusi iš Vilkaviškio krašto, iš Gižų, gražios, taisyklingos kalbos.
Mokykla (nuo pirmųjų klasių iki universitetų) yra pati gyvybingiausia, srauniausia tautos kultūros srovė, juk teka nesustodama, kisdama ir keisdama.
Šiaulių pedagoginis man būtų buvęs arčiau. Vilniaus pedagoginį institutą, vėliau Edukologijos universitetą, gerbiau, turėjau ten bičiulių ir gerbiamų kolegų.
Taip, tamsių pakampių ten gal ir buvo daugiau. Bet ir šviesa plūdo stipriai. Ypač artėjant didiesiems Pertvarkos įvykiams. Gailiuosi, kad Mokytojų universiteto nebeturime.
Man iki šiol gražiai skamba ir anos Lietuvos Mokytojų institutas. Mokytojų rengimui (ir savirangai) reikia atskiros terpės, kad nuo pirmo kurso formuotųsi bendrų interesų turinti bendrija – na, kad ir akademinis choras „Ave, Vita“ ar dainų ir šokių ansamblis. Juolab grupinės pedagoginės praktikos.
– Švietimas, naujos kartos ugdymas, lavinimas – pats svarbiausias tautos (ir valstybės) atsparumo ramstis, pagrindinė gynybos linija. Ypač dabar, kai pavojai ir išorėje, ir viduje. Ar žvelgiant į dabartinę Seimo daugumą ir Vyriausybę, tas kompetencines žemumas, kaip sako kai kurie politikos apžvalgininkai, jums neatrodo, kad mūsų švietimo sistema kažkuriuo metu buvo sutrikusi?
– Galiu sakinį, kad jaunuomenės ugdymas, lavinimas yra svarbiausias tautos ir valstybės atsparumo ramstis, pagrindinė gynybos linija, pakartoti. Taip mąstau, jei tas mąstymas ir nebeatitinka kokių nors modernesnių kriterijų. Sutrikimai neišvengiami. Net aukštųjų technologijų įrengimuose.
Mokyklai reikia nuolatinio rūpesčio. Valstybinio ir valstybiško.
– Signataras Saulius Šaltenis džiaugiasi jauna kultūros bendruomenės karta, išėjusia protestuoti. Poetai boksininko kumščiais, anot rašytojo – jo personažo Jasono idealas. Jūs įžvelgiate tam tikrą prieštarą: iš kur tiek kultūrininkų, kai taip trūksta mokytojų?! Norisi klausti, kaip svarstote apie mokytojo vaidmenį: gal aplinkybės vis dėlto pasikeitė ir tas vaidmuo – taip pat? Galbūt mokytojas jau nebėra tas vienintelis kaimo ar miestelio šviesuolis, kiek labiau prakutęs, daugiau matęs pasaulio? Ir sumaniems, smalsiems, ieškantiems šių dienų vaikams nebėra vienintelis žinių šaltinis?
– Su Saulium Šalteniu likimas buvo lėmęs bendrakursystę. 1963-iųjų rugsėjį susitikom Vilniaus universitete. Bet kurso vyrai buvo „paimti“ į armiją (tikrai žodis „paimti“ buvo mūsų lūpose). Gali būti, kad daug ką matome skirtingai, bet tikrai ne priešingai. Poetai su bokso pirštinėmis atskirtų moteris poetes. Bet tikrai ne priešingai. Arvydo ir Sauliaus Šaltenių tėvas Rapolas Šaltenis buvo garsus mokytojas, jiems gal kitaip ir mokytojystė atrodo.
Tų žinių ir nežinių srautai šiandien kliokte kliokia.
Man mokytoja ar mokytojas nėra žinių šaltinis. Tų žinių ir nežinių srautai šiandien kliokte kliokia. Mokytojai turi būti arti. Kad spėtų prieiti ar net pasilenkti. Kad pasakytų ką, jei ir visai nesvarbaus. Pagirtų, nors lyg ir nebūtų už ką.
– „Sigitas Geda gyveno Justino Marcinkevičiaus laikais. Justinas Marcinkevičius rašė Sigito Gedos laikais“, – Aido Marčėno sentencija iš „Sakinių“. Geras poetas privalo turėti dvi geras eilutes“, – prisimenu šį sakinį, Sigito Gedos sakytą tada, randu ir Rimanto Kmitos „Ugnies giesmėse“ dabar. Visuomenėje batalijos dėl Marcinkevičiaus paminklo, palikimo ir pozicijos sovietmečiu, tačiau pirmiausia gal jis nėra labai geras poetas?..
– Dėl tų dviejų gerų eilučių. Jų pasitaiko net ir smulkiai prirašytuose sąsiuviniuose, kurie netaps knygomis. Jų galime rasti ir jau užmirštų poetų rinkiniuose. Ir dabarties. Sigito Gedos gerų eilučių susidarytų nemenkas pluoštas. Bet jo abejonė, kad Justino Marcinkevičiaus poezijoje net dviejų gerų eilučių nesama, verta šypsenos. Žiūrint, ko ieškosi. Žiūrint, kaip vertinsi. Ir, aišku, priklauso nuo to, kas vertina. Klysčiau bandydama (kad ir dabar) gerų eilučių (ar net eilėraščių) pavyzdžių pateikti. Tai būtų tik mano pavyzdžiai. Ir tik tam reikalui.
Poezija (kaip ir pokalbis) nėra ringas
Justinas Marcinkevičius yra poetas. Sigitas Geda yra poetas. Aidas Marčėnas, Jonas Strielkūnas, Janina Degutytė (iš tų, kurie ir pokalbyje minimi). Kai poetas ar poetė, ką bereiškia geras, labai geras. Arba silpnesnis, stipresnis. Poezija (kaip ir pokalbis) nėra ringas.
– Kaip Žemaitė – yra rašytoja?
– Žemaitė yra unikumas, nieko, kas greta. O jei ir greta, tai atskirai.
Su liūdna šypsena atsimenu Bitę Vilimaitę, talentingąją. Po literatūros vakaro Žemaitijoje, kur abi dalyvavom, Bitė piktokai paklausė: „Ar tik nemanai, kad Šatrijos Ragana yra geresnė rašytoja už Žemaitę?“
Ne, Bite, nemanau. Bet ir Šatrijos Ragana yra rašytoja.
– Rašytoja Vanda Juknaitė knygoje „Kalbasi susitikę“ teiraujasi, ar toli nuo jūsų tėviškės gyventa Žemaitės. Žinau, kad kažkur netolies yra ir Karbauskiai. Tad leidžiu sau šypseną ir klausiu: kas jums arčiau – jie ar Žemaitė?
– Atrodo, kad baigiamojo pastraipos klausimo „ėjimas“ nėra tikras, toks langas man „neatsidaro“.
Tik priminsiu, kad 2005-aisiais pradedant leisti „Lietuvių literatūros lobyną“, berods, milijoną su sūnum Ramūnu į šį projektą investavęs Česlovas Karbauskis pageidavo pradėti nuo Žemaitės tomo. Parašė jam trumpą įžanginį žodį „Lobius budinant“. Gimęs netoli Klubokų, kur buvo gyvenusi ir Julija Žymantienė. Padėkojo savo mokytojams. Ir literatūros mokytojui Albertui Zalatoriui, dirbusiam Varnių vidurinėje mokykloje.
– Kurias lietuvių literatūros ar kultūros asmenybes dar norėtumėte „prakalbinti“, o su kuriomis to „rokavimosi“ nebaigėte, dar turėtumėte ką pasakyti?
– Gal ir bandyčiau atsakyti, jei dar kas kuriuo nors būdu į mane „prakalbtų“. Laimei, tylu.
– Ar tebesapnuojate, kaip einate rudenį basa per gruodą ir to basumo jums gėda? („Kalbasi susitikę“)
– Nors žiema jau persirito į kitą pusę, bet skaudančios mano kojos šiandien gavo minkštesnius ir šiltesnius batus. Gal ir sapnuosiu šviesiau.
– Ką, apie ką mąstote šiuo metu, kai jau po Trijų Karalių, po Sausio 13-osios? Kai pamažu įsibėgėja naujų metų darbai, kai visos premijos, visi įvertinimai už praėjusius išdalyti?
– Kažkas tikrai mąstosi. Lengviau vartoti pasyvesnę formą – valingai lyg ir nebesistengiu ką mąstyti, apmąstyti. Nebepriklausau mokslo erdvei, nebeturiu didesnių įsipareigojimų. Bet tas „mąstosi“ tebėra gyvybingas.
Sausio 13-oji, kaip turbūt ir daugumai Lietuvos žmonių, man turi ir bendrų, ir atskirų įbrėžių, neišdildomų patirties signalų. Šiemet stipriau jaučiau, tad ir iš naujo sugrįžau prie Justino Marcinkevičiaus sunkiosios, skaudžiosios kalbos, pasakytos 1991-ųjų sausio 16 dieną atsisveikinant su Sausio 13-osios žuvusiais, nuo Arkikatedros išlydint į Antakalnio kapines.
Nebepriklausau mokslo erdvei, nebeturiu didesnių įsipareigojimų.
Dvasine prasme gal ir nieko sunkesnio [nėra] kaip vieša gedulinė kalba – ypatingą akimirką sakoma visiems ir už visus. Istorijos gausmas tragišką tautos akimirką – jau pirmaisiais sakiniais: „Prieš daugelį metų čia stovėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto karstas. Dabar čia guli mūsų vaikai, ir mes apraudam jų žūtį...“ Aukšta kalba (kaip yra ir aukšta giesmė, aukšta daina), sulydanti gedulą ir ryžtą. Ji turėtų išlikti kaip gilusis šių tragiškų dienų žymuo.
Ir dar – tas laikas, apie kurį klausiate, – sausio pradžia, man liks paženklintas Noros Ikstenos mirties. Negaliu susitaikyti. Laikau ją atskirai talentinga rašytoja, stipria, savarankiška. „Motinos pienas“ parašytas ir už mus, lietuvius. Iš naujo žiūrėjau Ryčio Zemkausko pasivaikščiojimą su Nora. Laiku padaryta, ačiū. „Jona“, kaip supratau, jau išleista, noriu šios knygos. Kad patvirtintų nuojautą – po autobiografinio faktiškumo turi prasiverti ta savastis, kuri giliau nei faktai.
Po autobiografinio faktiškumo turi prasiverti ta savastis, kuri giliau nei faktai.
Ir kiek pro domo sua – į viešumą netrukus išeis rizikingas mano bandymas atskleisti savo meilę lietuvių fotografijai. Išleidžia Kauno fotografijos galerija. Man tai lyg kokia prestižinė užsienio leidykla. Žinau, kad ir į fotografiją žvelgiu iš kalbos, kalbiškai. Bet juk gali būti ir toks žvilgsnis, jei tik žvilgsniukas.
Gali būti, kad į Knygų mugę spės ir mano utopija – „Toks paprastas“ romanas, leidžiamas ir man prielankios „Odilės“. Su redaktore Deimante dar tikrinome korektūrą.
Savikritiškai atsidūstu – iš jaunųjų (iš pokalbio „Metuose“ – „Tarp eilučių ir vaidmenų“) mokausi savireklamos...
Bet juk ir atsakau į klausimą, ką veikiau, kai sausio dienos ženklino ir stebuklingą gimimą, ir mirtį, ir atmintį, giliausiai įsitvirtinančią kūryboje.
– Atėjote iš terpės, kur kultūra buvo pačiame gyvenime. „Ir nieko kito, be paties gyvenimo, ten nebuvo.“ Toks kultūros buvimas pačiame gyvenime jus išaugino ir pavertė dideliais jo gynėjais. Čia laisvai cituoju jūsų ir Vandos Juknaitės pokalbį iš knygos „Kalbasi susitikę“ (2020). Paaiškinkite, ką tada turėjote omeny? Antraip norisi klausti, ar miestietiškoji kultūra – kokia nors antrinė terpė, padirbinys, kas nors priešinga gamtai? Ar miesto inteligentų šeimoje augęs išsilavinęs žmogus bus mažesnis gyvenimo gynėjas?
– Pacituosiu ir žemės vaiką Joną Strielkūną: „Tenai nebuvo jokio meno, / tik žmonės mirė ir gyveno...“ Kaip nepastebimai čia įsiterpia menas, ir tas, kurio nebuvo: pirma ištariama „mirė“, o paskui – „gyveno“: dainoj, pasakoj, žodžiuose, kuriuos paliko, drobės rašte, kryžiuje, kurį pastatė...
Kuo arčiau žemės, tuo iš giliau menas, jei tik matai, girdi, jauti. Taip, didelis yra tas „jei“, tas „jeigu“. Ar ir aš priklausau savo gyvenimo, savo kaimiškumo ir kaip patirties gynėjams? Tikriausiai. Miesto civilizacija, net tapdama problemiška, nekelia klausimų. Žemdirbiškoji kultūra, nors yra pirminė, atrodo žemesnė. Bet kas turi ar bent galvoja, kad turi savitesnę jos patirtį, bando apie ją mąstyti, rašyti, tad ir tvirtinti. Kiekvienas turi teisę ginti savo gyvenimą, savo likimą. Ir galimybę, net patiriant skurdą neužskursti, neužsiskurdinti, kelti galvą. Nėra to ir ano, bet juk yra kažkas kita.
Vanda Juknaitė yra savitai apie dvasinę kaimo vaikų savigyną kalbėjusi. Jos „Šermenys“ (1990) yra moteriškasis ir kiek vėlyvesnis žemės vaikų pasaulėvokos variantas, atskleistas jau baigiantis 20 amžiui.
– Zita Kelmickaitė, žemaitė nuo Klaipėdos, tik nuvažiavusi į Dzūkiją pas dainuojančias ir pasakojančias bobuces patyrė, kad žmonės gali bendrauti ir labai maloniai, šiltai. Ne tik grubiai, rupiai, sakytume, žemaitiškai. Kokius šiuo požiūriu prisimenate buvus savo namiškius?
– Atsakymas paprastas – mano namiškiai, mano šeima, gentis, giminė rodė ir teikė man gerą valią. Tikiuosi, kad ir aš jiems. Tikiu geros valios žmonėmis. Žinau, kad jų yra. Esu žemaitė, žemaičių grubumas man yra švelnus, netgi muzikalus. Kaip, manau, ir Zitai Kelmickaitei, mylėjusiai ir visą Lietuvą. Žmonės į jos balsą tebeatsiliepia. Vis prisėdu ant kokio jai skirto suoliuko. Ir Varniuose, kur man atskirai gera.
Esu žemaitė, žemaičių grubumas man yra švelnus, netgi muzikalus.
– „Donatas Sauka dažniausiai su megztiniu: kalba vaikščiodamas, tai sunerdamas rankas, tai jomis gestikuliuodamas, ir visą laiką mus, snūduriuojančius, stebi. Sustoja, pažvelgia į užrašus, pasako kokią pastabą, nusijuokia. (...) Kartą liepia aprašyti situaciją iš patirties, kuri, mūsų manymu, būtų susijusi su tautosaka. Paskui aptaria, negailestingai šaiposi, bet ir pagiria. Pirmą sykį rašiau apie senus namus šiaudiniu stogu palei daubą ir girią; apie trobą, kurioje gimiau. Apie babūnėlę, kurstančią ugnį, šnabždančią rytinius poterius. Nuo to rašinio, gerai profesoriaus įvertinto, įgijau kad ir mažytį lituanistinio sąmoningumo grūdelį.“ Kokios buvo šio epizodo aplinkybės ir ką jumyse tada atvėrė profesorius? Ar šį rašymą kuriuo nors požiūriu būtų galima laikyti ko nors pradžia?
– Profesorių Donatą Sauką laikau savo mokytoju. Epizodas, kurį minite, buvo pradžia. Iš to dar mokiniško rašinio įvertinimo supratau, kad savo patirtimi galiu pasitikėti.
– „Kai rašai, nebijai“... Tačiau: kai bijai, nerašai. Arba: bijai, bet vis tiek rašai... Tikriausiai būta jūsų gyvenime ir tokių epizodų, patyrimų? Beje, nepaprastai graži jūsų „Motina“, kaip rašote – „gal ir svarbiausiais knygos tekstas“.
– Tai mano knygai („Kai rašai, nebijai“, LRS leidykla, 2024) buvo lemtas geras likimas – būti skaitomai. Nesitikėjau. Dėkinga atsiliepusiems. Kai gini gyvenimą ir rašydama, jį tvirtini. Ir ne tik sau. Rašydama apie savo motiną, rašiau juk ir bendriau – apie mūsų motinas. Nėra žmogaus, kuris neturėtų motinos. Net jei jos neturi, kas yra didžiausia skriauda.
Kai gini gyvenimą ir rašydama, jį tvirtini. Ir ne tik sau.
– Pabrėžiate mokytojo svarbą, adoruojate jį. Metus pati buvote jauna mokytoja. Kaip susiklostė aplinkybės, kad tada rinkotės Vilniaus universitetą, o ne mokytojus rengiančią specializuotą mokyklą – Pedagoginį institutą? Ta mokytojų „kalvė“ sovietmečiu buvo griežtai prižiūrima ir gerokai prievartaujama. Pasitaikė ir gražių išimčių, be abejo, tačiau kalbu apie tendenciją. Ideologizuotų lektorių daugumai labai reikėjo atsvaros – gražių, šviesių, išmintingų specialistų. Tad ir klausiu – kodėl neatėjote sušildyti tos aukštosios sienų?
– Turėjau gerų mokytojų. Gal ir dėl to mokytojais pasitikiu. Gali būti, kad juos ir kiek „gražinu“. Geriau yra būti turėjus gerų mokytojų – tvirčiau, saugiau. Yra talentingų mokytojų ir iš mano studentų. Nemanau, kad būčiau kuo prie jų sėkmingos mokytojystės prisidėjusi. Tiesiog geriau juos atsimenu, tad ir labiau džiaugiuosi.
Galvoju, kad Mokykla (nuo pirmųjų klasių iki universitetų) yra pati gyvybingiausia, srauniausia tautos kultūros srovė, juk teka nesustodama, kisdama ir keisdama.
Vilniaus universitetas įsitvirtino manyje nuo devintos klasės, kai mažoje, nuošalioje Pavandenės vidurinėje mokykloje pasirodė lietuvių kalbos mokytoja Adelė Kizlaitytė, universiteto absolventė, Janinos Degutytės viena artimiausių bičiulių, kilusi iš Vilkaviškio krašto, iš Gižų, gražios, taisyklingos kalbos.
Mokykla (nuo pirmųjų klasių iki universitetų) yra pati gyvybingiausia, srauniausia tautos kultūros srovė, juk teka nesustodama, kisdama ir keisdama.
Šiaulių pedagoginis man būtų buvęs arčiau. Vilniaus pedagoginį institutą, vėliau Edukologijos universitetą, gerbiau, turėjau ten bičiulių ir gerbiamų kolegų.
Taip, tamsių pakampių ten gal ir buvo daugiau. Bet ir šviesa plūdo stipriai. Ypač artėjant didiesiems Pertvarkos įvykiams. Gailiuosi, kad Mokytojų universiteto nebeturime.
Man iki šiol gražiai skamba ir anos Lietuvos Mokytojų institutas. Mokytojų rengimui (ir savirangai) reikia atskiros terpės, kad nuo pirmo kurso formuotųsi bendrų interesų turinti bendrija – na, kad ir akademinis choras „Ave, Vita“ ar dainų ir šokių ansamblis. Juolab grupinės pedagoginės praktikos.
– Švietimas, naujos kartos ugdymas, lavinimas – pats svarbiausias tautos (ir valstybės) atsparumo ramstis, pagrindinė gynybos linija. Ypač dabar, kai pavojai ir išorėje, ir viduje. Ar žvelgiant į dabartinę Seimo daugumą ir Vyriausybę, tas kompetencines žemumas, kaip sako kai kurie politikos apžvalgininkai, jums neatrodo, kad mūsų švietimo sistema kažkuriuo metu buvo sutrikusi?
– Galiu sakinį, kad jaunuomenės ugdymas, lavinimas yra svarbiausias tautos ir valstybės atsparumo ramstis, pagrindinė gynybos linija, pakartoti. Taip mąstau, jei tas mąstymas ir nebeatitinka kokių nors modernesnių kriterijų. Sutrikimai neišvengiami. Net aukštųjų technologijų įrengimuose.
Mokyklai reikia nuolatinio rūpesčio. Valstybinio ir valstybiško.
– Signataras Saulius Šaltenis džiaugiasi jauna kultūros bendruomenės karta, išėjusia protestuoti. Poetai boksininko kumščiais, anot rašytojo – jo personažo Jasono idealas. Jūs įžvelgiate tam tikrą prieštarą: iš kur tiek kultūrininkų, kai taip trūksta mokytojų?! Norisi klausti, kaip svarstote apie mokytojo vaidmenį: gal aplinkybės vis dėlto pasikeitė ir tas vaidmuo – taip pat? Galbūt mokytojas jau nebėra tas vienintelis kaimo ar miestelio šviesuolis, kiek labiau prakutęs, daugiau matęs pasaulio? Ir sumaniems, smalsiems, ieškantiems šių dienų vaikams nebėra vienintelis žinių šaltinis?
– Su Saulium Šalteniu likimas buvo lėmęs bendrakursystę. 1963-iųjų rugsėjį susitikom Vilniaus universitete. Bet kurso vyrai buvo „paimti“ į armiją (tikrai žodis „paimti“ buvo mūsų lūpose). Gali būti, kad daug ką matome skirtingai, bet tikrai ne priešingai. Poetai su bokso pirštinėmis atskirtų moteris poetes. Bet tikrai ne priešingai. Arvydo ir Sauliaus Šaltenių tėvas Rapolas Šaltenis buvo garsus mokytojas, jiems gal kitaip ir mokytojystė atrodo.
Tų žinių ir nežinių srautai šiandien kliokte kliokia.
Man mokytoja ar mokytojas nėra žinių šaltinis. Tų žinių ir nežinių srautai šiandien kliokte kliokia. Mokytojai turi būti arti. Kad spėtų prieiti ar net pasilenkti. Kad pasakytų ką, jei ir visai nesvarbaus. Pagirtų, nors lyg ir nebūtų už ką.
– „Sigitas Geda gyveno Justino Marcinkevičiaus laikais. Justinas Marcinkevičius rašė Sigito Gedos laikais“, – Aido Marčėno sentencija iš „Sakinių“. Geras poetas privalo turėti dvi geras eilutes“, – prisimenu šį sakinį, Sigito Gedos sakytą tada, randu ir Rimanto Kmitos „Ugnies giesmėse“ dabar. Visuomenėje batalijos dėl Marcinkevičiaus paminklo, palikimo ir pozicijos sovietmečiu, tačiau pirmiausia gal jis nėra labai geras poetas?..
– Dėl tų dviejų gerų eilučių. Jų pasitaiko net ir smulkiai prirašytuose sąsiuviniuose, kurie netaps knygomis. Jų galime rasti ir jau užmirštų poetų rinkiniuose. Ir dabarties. Sigito Gedos gerų eilučių susidarytų nemenkas pluoštas. Bet jo abejonė, kad Justino Marcinkevičiaus poezijoje net dviejų gerų eilučių nesama, verta šypsenos. Žiūrint, ko ieškosi. Žiūrint, kaip vertinsi. Ir, aišku, priklauso nuo to, kas vertina. Klysčiau bandydama (kad ir dabar) gerų eilučių (ar net eilėraščių) pavyzdžių pateikti. Tai būtų tik mano pavyzdžiai. Ir tik tam reikalui.
Poezija (kaip ir pokalbis) nėra ringas
Justinas Marcinkevičius yra poetas. Sigitas Geda yra poetas. Aidas Marčėnas, Jonas Strielkūnas, Janina Degutytė (iš tų, kurie ir pokalbyje minimi). Kai poetas ar poetė, ką bereiškia geras, labai geras. Arba silpnesnis, stipresnis. Poezija (kaip ir pokalbis) nėra ringas.
– Kaip Žemaitė – yra rašytoja?
– Žemaitė yra unikumas, nieko, kas greta. O jei ir greta, tai atskirai.
Su liūdna šypsena atsimenu Bitę Vilimaitę, talentingąją. Po literatūros vakaro Žemaitijoje, kur abi dalyvavom, Bitė piktokai paklausė: „Ar tik nemanai, kad Šatrijos Ragana yra geresnė rašytoja už Žemaitę?“
Ne, Bite, nemanau. Bet ir Šatrijos Ragana yra rašytoja.
– Rašytoja Vanda Juknaitė knygoje „Kalbasi susitikę“ teiraujasi, ar toli nuo jūsų tėviškės gyventa Žemaitės. Žinau, kad kažkur netolies yra ir Karbauskiai. Tad leidžiu sau šypseną ir klausiu: kas jums arčiau – jie ar Žemaitė?
– Atrodo, kad baigiamojo pastraipos klausimo „ėjimas“ nėra tikras, toks langas man „neatsidaro“.
Tik priminsiu, kad 2005-aisiais pradedant leisti „Lietuvių literatūros lobyną“, berods, milijoną su sūnum Ramūnu į šį projektą investavęs Česlovas Karbauskis pageidavo pradėti nuo Žemaitės tomo. Parašė jam trumpą įžanginį žodį „Lobius budinant“. Gimęs netoli Klubokų, kur buvo gyvenusi ir Julija Žymantienė. Padėkojo savo mokytojams. Ir literatūros mokytojui Albertui Zalatoriui, dirbusiam Varnių vidurinėje mokykloje.
– Kurias lietuvių literatūros ar kultūros asmenybes dar norėtumėte „prakalbinti“, o su kuriomis to „rokavimosi“ nebaigėte, dar turėtumėte ką pasakyti?
– Gal ir bandyčiau atsakyti, jei dar kas kuriuo nors būdu į mane „prakalbtų“. Laimei, tylu.
– Ar tebesapnuojate, kaip einate rudenį basa per gruodą ir to basumo jums gėda? („Kalbasi susitikę“)
– Nors žiema jau persirito į kitą pusę, bet skaudančios mano kojos šiandien gavo minkštesnius ir šiltesnius batus. Gal ir sapnuosiu šviesiau.
